turtininkas

tur̃tininkas (-inykas), -ė smob. (1) I, DŽ, NdŽ; K.Būg, J.Jabl kas turi daug turto, turtuolis: Tur̃tinykas buvo didelis labai Mrp. Vargingo žmogaus kiaulienui turtininko šuva nutraukęs uodegą Sln. Viešbučių viešbučiai, vilų vilos visokių kunigaikščių ir turtininkų Vaižg. Už tiesą kalbu jums, jog turtinykas nepigiai įeis dangaus karalystėn Ch¹Mt19,23.